Į „Šeimų klubą“ Socialinių paslaugų centre 2019 m. vasario 19 dieną susirinko 8 šeimos. Socialinė darbuotoja, dirbanti su šeima Birutė Songailienė pristatė psichologės, psichoterapeutės Rositos Pipirienės išskirtus 8 ydingus tėvų vaidmenis, kurie pasitaiko, auklėjant vaikus. Visos dalyvės aktyviai pasisakė, analizavo, diskutavo, reflektavo, pristatant kiekvieną iš ydingų tėvų vaidmenų, t. y., kaip nereikėtų auklėti savo vaikų.

• Autokratiški, valdantys tėvai , kurie laikosi principo „vaikus reikia matyti, o ne girdėti“. Šalia tokių tėvų vaikai auga susivaržę, baimingi, jie nuolat laukia kažko baisaus. Autokratiškų tėvų vaikai dažnai būna agresyvūs, kerštingi, labai pažeidžiami, nerimastingi, užsidarę, nepasitikintys savimi. Jie gali būti linkę nusikalsti, meluoti, bėgti iš namų.
• Tėvai visažiniai. Išmintis, gyvenimo tiesos dėstomos besąlygiškai, nepaliekama vaikui erdvės informaciją vertinti, analizuoti. Vaikas tėvų nuomonę turi priimti kaip vienintelę, neturi teisės prieštarauti ar ginčytis. Šie tėvai atodo kaip amžini mokytojai, visada žino atsakymus į vaiko klausimus, nevartoja žodžio „nežinau“. Vaikai taip ir lieka tėvų šešėlyje, neatranda savo tikrojo „Aš“, nepasitiki savimi, bijo rizikuoti, neįsisąmonina savo tikrų jausmų, norų, poreikių, būna priklausomais nuo tėvų.
• Lepinantys, viską leidžiantys, tėvai. Tokie tėvai pildo visus vaikų norus ir įgeidžius, jie nemoka pasakyti „ne“, nemoka nustatyti vaikams ribų, nes bijo jų pykčio. Vaikui formuojamas klaidingas įsitikinimas: kai tik man ko nors reikės, atsiras tas, kas tą padarys. Per daug išlepinti vaikai būna nesavarankiškais, priklausomais nuo kitų, manipuliuoja aplinkiniais, juos išnaudoja, bet kokį kitų žmonių „ne“ priima kaip įžeidimą, atstūmimą, nepagarbą.
• Pervargę tėvai. Šie tėvai amžinai pavargę, išsekę ir neturintys energijos. Vaikai išmoksta būti tyliai su tėvais, nelįsti į akis ir stengtis kuo daugiau jiems padėti. Tačiau taip besielgdami vaikai praranda vaikystės džiaugsmą, per anksti suauga, užmiršta save, savo poreikius. Gali apimti depresija, tapti uždarais ir pesimistiškais.
• Nepasiekiami tėvai. Šie tėvai turi gilų vidinį pasaulį, daug idėjų, pomėgių, įtraukiantį darbą. Jie tarsi paskęsta savo viduje, vaikai nesugeba jų pasiekti, nesugeba prisišaukti jų paprastam , nuoširdžiam pokalbiui. Vaikų poreikiai, jausmai ir problemos jų nejaudina. Vaikai auga vieniši, tarsi atitrūkę nuo tėvų, jaučiasi paliktais, neįdomiais, nereikalingais. Jie išgyvena daug kančių, liūdesio, beviltiškumo.
• Infantilūs, nebrandūs, neatsakingi tėvai. Tokie tėvai labai gerai supranta vaikus, moka su jais džiaugtis, žaisti ir šėlioti, tačiau nemoka jais pasirūpinti, būti atsakingais ir suteikti vaikams saugumo. Dažniausiai šios šeimos nemoka spręsti problemų, priimti sprendimų, uždirbti pinigų pragyvenimui. Tokių tėvų vaikai jaučiasi nesaugiais, nemoka planuoti savo laiko, nežino, kas galima, o kas ne, gali būti linkę į įvairias priklausomybes.
• Tėvai robotai. Tai labai protingi, racionalūs, nerodantys savo jausmų, susivaldę ir „išlaikyti“ tėvai. Šie tėvai nemėgsta jausmų, netgi, ir vaikų jausmų. Svarbu nepamiršti, kad jausmai buvo, yra ir bus, nes jie taip pat reikalingi, kaip ir protas. Vaikai, užaugę tokioje šeimoje, bus emociškai šalti, neprieinami, bijantys artimai susidraugauti, nepasitikintys kitais.
• Tėvai tvarkinguoliai. Labai mėgstantys tvarką ir švarą. Tačiau juk vaikai yra kūrėjai ir išradėjai, jie eksperimentuoja su viskuo, ką mato aplink save. Ypatingas švaros vaikymasis slopina vaikų džiaugsmingumą, smalsumą, kūrybiškumą, stabdo norą pažinti ir mokytis. Užaugę, nesupranta savo ir kitų jausmų, neįsivaizduoja, kokio gyvenimo jie nori.

Daugelis "Šeimų klubo" lankytojų prisipažino, kad yra netinkamai besielgę su savo vaikais. Susitikimas su „Šeimų klubo“ lankytojais baigtas optimistišku apibendrinimu – nėra ir negali būti idealių tėvų, gali būti tik gana geri tėvai. Todėl visi auklėdami savo vaikus, kartais būname ir agresyviais, ir lepinančiais, ir nebrandžiais, ir pavargusiais ir t. t. Svarbu per ilgai neprisiimti kurio nors neigiamo tėvų vaidmens. Ir dar svarbiau tiesiog džiaugtis savo vaikais – vien todėl, kad jie yra, kad mes esame su jais, kad galime pasėdėti kartu, apsikabinti, pažiūrėti į akis ir tyliai pasakyti: „Gera, kad Tu esi...“

Informaciją parengė socialinė darbuotoja, dirbanti su šeima B. Songailienė